Asteroidai
Be devynių didžiųjų planetų, aplink Saulę arti pagrindinės
Saulės plokštumos skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais
(gr. aster žvaigždė, eidos pavidalas). Plika akimi jie nematomi, o žiūrint
pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes.
Šiuo metu mažosiomis planetomis (asteroidais) sutarta vadinti tik tuos Saulės
sistemos kūnus, kurių skersmuo ne mažesnis kaip l km.
Net 95 % mažųjų planetų skrieja elipsinėmis orbitomis aplink Saulę tarp Marso
ir Jupiterio orbitų, vadinamajame asteroidų žiede. Jų periodai yra tarp 3 ir
6 metų. Kai kurie asteroidai pralekia netoli Žemės, kartais net arčiau negu
Mėnulis. Kai kurie asteroidai turi kitokias orbitas ir priklauso kelioms grupėms:
Žemės orbitą kertantys arba prie jos priartėjantys asteroidai (Amūro, Apolono
ir Atono grupės), asteroidai skriejantys Jupiterio orbita (trojėnai), asteroidai
su afeliais už Saturno ir Urano orbitų (kentaurai), Koiperio - Edžvorto juostos
asteroidai (koiperoidai) ir kt. Didesnieji asteroidai susikondensavo iš proplanetinės
medžiagos, mažesnieji yra jų irimo produktai.
Pirmasis asteroidas buvo atrastas 1801 metais ir pavadintas Cerera (Cerera
romėnų derlingumo ir žemdirbystės deivė, Sicilijos globėja). Jo skersmuo siekia
apie 1000 km. Didžiausi asteroidai: Cerera, Paladė, Vesta, Higėja, Eunomija,
Junona. Didžiausio spindesio yra Vesta, jos ryškis opozicijoje siekia 6.0, taigi
ji beveik matoma plika akimi.
Pradėjus fotografuoti, jų buvo aptinkama vis daugiau ir vis mažesnių. Dabar
kasmet atrandama ir užregistruojama 150 - 200 naujų asteroidų. Jiems suteikiamas
eilės numeris ir įžymaus žmogaus, valstybės arba miesto vardas. Trys mažosios
planetos turi lietuviškus vardus: 2420 Čiurlionis, 2577 Lietuva, 3072 Vilnius.
Iki 2001 metų užregistruota per 20 000 asteroidų, kurių dydis nuo l km iki 1000
km. Spėjama, kad jų gali būti apie pusę milijono. Tik 10 mažųjų planetų skersmuo
didesnis kaip 250 km, 120 asteroidų yra didesni už 130 km. Jei pavyktų visas
mažąsias planetas sulipdyti į vieną kūną, susidarytų vos keliolika kartų mažesnė
už Mėnulį planetėlė, kurios masė būtų apie 15 % Mėnulio masės.
Smogus į Žemę
kelių kilometrų skersmens asteroidui, turėtų kilti milžiniškos audros, gaisrai,
nuo atmosferon išmestų dulkių ir dūmų Žemę keletą mėnesių apgaubtų gili naktis.
Įkaitusioje atmosferoje deguonis jungtųsi su azotu ir sudarytų azoto rūgštį,
kuri iškristų į Žemę rūgščiomis liūtimis. Tokiomis sąlygomis žūtų didelė dalis
augalijos ir gyvūnijos, nors atsparesnės rūšys išliktų, o vėliau netgi suklestėtų
(kaip žinduoliai, išnykus dinozaurams), nes staiga dingtų jų konkurentai ir
priešininkai. Toks susidūrimas turėjo palikti apie 200 km dydžio kraterį, kurio
ilgai ir atkakliai buvo ieškoma. Pagaliau 1991 m. pavyko aptikti panašaus dydžio
astroblemą Centrinėje Amerikoje, Jukatano pusiasalyje, ir Meksikos įlankos dugne.
Uolienų tyrimai liudija, kad krateris susidarė kaip tik prieš 65 milijonus metų.
Be to, šio periodo sluoksnyje įvairiose Žemės vietose buvo aptiktas padidėjęs
kiekis iridžio (Žemėje jo negausu, o meteorituose būna kur kas daugiau), taip
pat kvarco atmainos kristalėlių, kurie susidaro esant dideliam slėgiui. Tiesa,
šie duomenys derinasi ir su kita - ugnikalnių išsiveržimo hipoteze, nes lavoje
būna daugiau iridžio, o išsiveržimo metu susidaro nemaži slėgiai. Be to, Indijoje,
Dekano plokštikalnėje, buvo atrasti didžiuliai lavos sluoksniai, irgi susidarę
dinozaurų išnykimo laikotarpiu. Taigi reikalingi papildomi tyrimai, kurie galutinai
atskleistų dinozaurų žūties mįslę.
Po kometos kritimo į Jupiterį asteroidų pavojus buvo pripažintas rimta mokslo
problema ir imta sistemingai nagrinėti tokios katastrofos pasekmes bei galimus
apsaugos būdus. Tam reikia surinkti kuo daugiau informacijos apie visus asteroidus,
kurių trajektorijos priartėja prie Žemės orbitos, ir iš anksto, prieš keletą
metų, numačius galimą susidūrimą, pasiųsti raketas su branduoliniais užtaisais
(kurių pakankamai sukaupta Žemėje) asteroido trajektorijai pakeisti ar jam susprogdinti.
Deja, kol kas neįmanoma suregistruoti 50-300 m dydžio meteoritų, tad reikėtų
sukurti kosminių stebėjimų sistemą, kuri padėtų juos aptikti bent už 15 milijonų
kilometrų ir po to sunaikinti, pavojingiems ateiviams dar nepriartėjus prie
Žemės.
Sandaros požiūriu asteroidai yra beveik apskriti arba netaisyklingos formos
luistai, kosminės uolos, įvairiai atspindinčios saulės šviesą. Atrandant vis
daugiau asteroidų ir kylant susidūrimo su Žeme pavojui, 1996 vasario 17 dieną
buvo paleistas specialus palydovas NEAR
|
|
|
| Deep Space 1 kosminis aparatas. | NEAR kosminis aparatas. | Prieš 65 milijonus metus į Žemę nukrito maždaug 10 km skersmens asteriodas. |
(Near Earth Asteroid Rendezvous), skirtas asteroidų tyrimams. Jo dėka buvo gautos pirmųjų asteroidų fotografijos. NEAR palydovo tikslas - nutūpti ant Eros asteroido paviršiaus. Tai buvo padaryta 2001 vasario 12 dieną. Deja, aparats nusileidimo metu sudužo. Be jo, asteroidus iš arti fotografavo Galileo, Stardust, Cassini, Deep Space 1 kosminiai aparatai. 2003 metų gegužį Japonija planuoja paleisti kosminį aparatą MUSES-C, kuris nuskristų prie 20 km skersmens (25413) 1998SF36 asteroido, nusileistų, paimtų grunto pavyzdžius ir juos sugrąžintų į Žemę. Tokiu būdu nuo 1989 metų iki 2008 metų bus iš arti nufotografuoti 25 asteroidai.