Kometos

Pro teleskopus Saulės sistemoje galima pamatyti ir labai keisto pavidalo, su uodegomis, mažų asteroidų dydžio dangaus šviesulių, vadinamų kometomis (gr. kometes aster — uodeguota žvaigždė).
Priartėjusios prie Žemės per keletą dešimtųjų astronominių vienetų (astronominiu vienetu vadinamas atstumas, lygus vidutiniam Žemės centro nuotoliui nuo Saulės centro; sutrumpintai žymimas av; jo skaitinė vertė lygi 149 597 870 km), jos matomos ir plika akimi.
Pastebėtos naujos kometos pavadinamos jų atradėjo pavarde ir pažymimos atradimo metais bei eilės numeriu. Kometų yra atradę ir Lietuvos astronomai. 1980 m. liepos 31 d. pirmieji kometą pastebėjo Vilniaus universiteto studentai Kazimieras Černis ir Jovaras Petrauskas. Ši kometa buvo pavadinta Černio-Petrausko kometa. K. Černis vėliau atrado dar dvi kometas. Šiuo metu yra žinoma maždaug tūkstantis kometų. Spėjama, kad 50000 astronominių vienetų atstumu aplink Saulę jų gali būti net keli milijonai.
Kometos skrieja aplink Saulę įvairiomis orbitomis. Tos kometos, kurių apskriejimo periodas yra trumpesnis nei 200 metų, vadinamos trumpaperiodėmis, o kurių periodas ilgesnis — ilgaperiodėmis ar net vienkartinėmis. Kas 76 metai prie Žemės grįžta Halio kometa, kinų metraščiuose aprašyta dar 239 m. pr. Kr. Paskutinį kartą iš Žemės ji buvo matoma 1986 metais. Dažniausias Žemės aplinkos svečias yra Enkės kometa, pasirodanti kas 3,3 metų. Astronomams ji žinoma nuo 1786 metų. Didesnė dalis matomų kometų yra ilgaperiodės ar vienkartinės.
Kometą sudaro branduolys, galva ir uodega. Branduolys yra 1 - 50 km skersmens vientisas luistas, susidedantis iš negaruojančių silikatų, metalų dulkių ir sušalusių į ledą lengvai garuojančių medžiagų: vandens, amoniako, metano, anglies dioksido, diciano ir kt.
Prie Saulės artėjančios kometos branduolys pradeda garuoti. Aplink jį susidaro didelė dujų skraistė, vadinama kometos galva (jos skersmuo kartais siekia net 50 000 km), ir nuo Saulės nukreipta uodega. Kometos uodegą kreipia Saulės vėjas (iš Saulės vainiko į visas puses srūvanti plazma) ir šviesos slėgis. Kometos galvos skersmuo palankiomis sąlygomis gali siekti net 1 - 2 milijonus kilometrų, o uodega ištįsti iki dešimčių ar šimtų milijonų kilometrų.
Kometos švyti jų atspindėta saulės šviesa. Skraistės ir uodegos dujos, gavusios saulės spindulių energijos, ima spinduliuoti pačios.
Pralėkdama pro Saulę, kometa netenka maždaug 0,2—0,5 % savo masės. Uodegos medžiaga negrįžta į branduolį ir išsisklaido kosminėje erdvėje.
Ar pavojinga Žemei susidurti su kometa? Be abejo, tačiau tokia tikimybė yra labai maža. Kai kuriais skaičiavimais, tai galėtų įvykti vieną kartą per 100 000 metų. Dažniau pasitaiko atvejų, kai Žemė patenka į kometos uodegą. 1910 m. pro Halio kometos uodegą pranėrusiai Žemei nieko neatsitiko.
Manoma, kad parabolinės kometos patenka į Saulės sistemą iš sferinės formos Orto kometų debesies, gaubiančio Saulės sistemą 50000 - 200000 av nuotoliu nuo Saulės.
Heilo - Bopo kometa (C/1995 O1) buvo viena šviesiausių praeito šimtemčio kometų. Skriedama beveik paraboline orbita su 89 laipsniu posvyriu į ekliptikos plokštumą, kometa praėjo per Erelį, Strėlę, Gulbę, Driežą, Andromedą ir Persėją ir nutolo į pietų hemisferą. Arčiausiai Saulės (perihelis) praskriejo 1997 balandžio 1 d 0,914 a.v. atstumu ir buvo 0,5 ryškio. Turėjo dvi uodegas - melyna joninė uodega buvo pasiekusi 15 laipsnių ilgį, gelsva dulkinė uodega buvo net 40 laipsnių ilgio. Kometos branduolys buvo apie 30 km skersmens. Kometa prie Saulės griš po 2400 metų.

Kometų nuotraukos