Marsas
Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia
Žemei išorinė planeta. Kai Marsas būna arčiausiai Žemės, jo spindesys siekia
minus 2,9 ryškį. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukra Žiezdre. Rausva, kraują
primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu.
Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į orbitos plokštumą
panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi metų laikai. Kadangi Marsas
yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita
greitis, tai metai jame yra ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų.
Marsas turi labai retą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis už Žemės.
Ją sudaro anglies dioksidas (95,3 %), azotas (2,7 %), argonas (1,6 %), nedidelis
kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra Marse labai svyruoja: ties pusiauju
ji būna iki -103 °C naktį ir 17 °C dieną. Tai susiję su reta atmosfera, dėl
kurios nėra šiltnamio reiškinio. Vidutinė temperatūra siekia vos - 63 °C. Marso
vienetinis paviršius gauna 2,3 karto mažiau Saulės energijos negu Žemė.
Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras. Rausvo smėlio
debesys kartais pakyla net į 50 km aukštį. Vasarą vėjų greitis siekia 27 m/s,
rudenį - 510 m/s. Būna uraganų (iki 100 m/s).
Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas su ryškiais
ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, kraterių. Didžiulis 4000 km ilgio,
100 km pločio ir iki 6 km gylio plutos lūžis Marinerio slėnis ištįsęs beveik
lygiagrečiai su pusiauju. Didžiausio Marso kalno (Olimpo) aukštis siekia net
per 20 km, o papėdės skersmuo 600 km. Kitų aukščiausių ugnikalnių - Askrėjos,
Arsijos, Povo, Eliziejaus - aukščiai 21 - 14 km. Upių senvagės ir išdžiūvę ežerai
liudija, kad kažkada Marse būta daug vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies
dioksido ledu ašigaliuose sudaro baltas dėmes, kurios vadinamos ašigalinėmis
kepurėmis. Vidutinis aukščių skirtumas - 10 km.
Jau sudarytas smulkus Marso paviršiaus žemėlapis (gal labiau tiktų sakyti marsalapis),
kuriame visas Marso paviršius padalytas į 30 geometriškai taisyklingų rajonų.
Stambiausi paviršiaus objektai vadinami mokslininkų, mažesni Žemės miestų
vardais. Marse yra Gusevo (XIX a. Vilniaus astronomo) ir Alytaus krateriai.
Automatinėms stotims nusileidus Marse ir atsiuntus į Žemę jo paviršiaus nuotraukas,
buvo nustatyta, kad rusvą Marso paviršiaus spalvą lemia geležies oksidas (rūdys).
Jokių gyvybės požymių kol kas nerasta. Marso magnetinis laukas yra net 1000
kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką.
Marsas turi du nedidelius, pailgus, netaisyklingos formos gamtinius palydovus:
28 km ilgio Fobą (gr. phobos baimė) ir 16 km ilgio Deimą (gr. deimos siaubas).
Juos 1877 atrado A.Holas
1877 m. italų astronomas Džiovanis Virdžinijus Skiaparelis (Schiaparelli) pro
teleskopą įžiūrėjo Marse tamsius ruožus ir pavadino juos kanalais. Prasidėjo
įvairiausių spėliojimų apie galimus Marso gyventojus laikotarpis, buvo siūloma
užmegzti ryšius su marsiečiais. Vienas tokių siūlymų iškasti Sacharoje griovius,
pripilti juos žibalo, uždegti ir tokiu būdu pasiųsti šviesos signalą. Tačiau
kosminiai skrydžiai padarė galą spėlionėms marsiečių Marse nėra. Marso paviršiaus
vaizdas priklauso nuo metų laikų. Žiemą ašigalinių ledinių kepurių plotas pasiekia
net 50° platumą, o vasarą jos beveik išnyksta. Sezoninius Marso paviršiaus vaizdo
kitimus dar neseniai buvo bandoma aiškinti augmenijos suvešėjimu ar sunykimu
skirtingais metų laikais. Tačiau iš tikrųjų tai yra tik anglies dioksido ledo
susidarymas ar tirpimas.
Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarpplanetinių erdvėlaivių: JAV - Mariner 4 (1965), Mariner 6 ir Mariner 7 (1969), Mariner 9 (1971), Viking 1 ir Viking 2 (1976), Mars Pathfinder (1977), Mars Global Surveyor (1997 - 2001), Mars Odyssey (2001 m); SSSR - Mars 2 ir Mars 3 (1971), Mars 4, Mars 5, Mars 6 ir Mars 7 (1973); Nozomi (1999, Japonija). Marsas taip pat pirmauja pagal prarastų" palydovų skaičių - apie 10.