Meteorai ir meteoritai

Mažesnio negu l km skersmens kūnai, skriejantys aplink Saulę ir planetas, vadinami meteoroidais (gr. meteoron — atmosferos reiškinys, eidos — pavidalas), arba meteoriniais kūnais. Tai kometų liekanos ar asteroidų nuolaužos.
Dideliu greičiu (11—72 km/s) įlėkęs į Žemės atmosferą, meteoroidas dėl trinties smarkiai įkaista ir sudega virsdamas švytinčiu meteoru, arba bolidu (gr. bolis (kilm. bolidas) — svaidomoji ietis), kurį galima matyti kaip „krintančią žvaigždę“. Be pavienių mete Ant Žemės kasmet nukrinta iki 100 000 t meteoritų: nuo dulkių dydžio iki 1000 kg luitų, tačiau randama jų palyginti nedaug. Lietuvoje užfiksuoti keturi meteoritų kritimai: 1877 m. Panevėžio apskr. Juodžių kaime (51,5 g); 1908 m. Akmenės apylinkėse (l kg); 1929 m. Anykščių rajone netoli Andrioniškio (3644 g); 1933 m. Ukmergės rajono Žemaitkiemio apylinkėse (42 kg).
Atsitrenkdami į Žemę, dideli meteoritai išmuša kraterius, vadinamus astroblemomis — „žvaigždžių žaizdomis" (gr. blema — žaizda). Kartais tie krateriai būna labai dideli, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose esančio Arizonos kraterio skersmuo 1265 m, gylis 175 m (8.26 pav.). Manoma, kad apie 25 000 m. pr. Kr. jį išmušė 2 milijonų tonų masės meteoritas.
Astroblemų yra ir Lietuvoje: 8 km skersmens — Vepriuose (Ukmergės raj.), 5 km skersmens — Mizarų kaime prie Druskininkų. Spėjama, kad ir netoli Aukštadvario esanti 200 m skersmens bei 45 m gylio Velnio duobė taip pat yra kosminės kilmės.
Olandų astronomas Janas Hendrikas Ortas (Oort) 1950 m. iškėlė kometų kilmės hipotezę: 50 000 astronominių vienetų atstumu Saulę supa kometų spiečius, kuriame gali būti net iki 100 milijardų kometų. Šis kometų spiečius buvo pavadintas Orto kometų debesiu.
Kai kurių kometų orbitos yra taip ištįsusios, kad kometoms apskrieti Saulę reikia nuo 100 000 iki l milijono metų. Prieš 65 milijonus metų į Žemę (į Jukatano pusiasalio, esančio tarp Meksikos įlankos ir Karibų jūros, šiaurinį galą) 10 km/s greičiu smogė maždaug 10 km skersmens asteroidas. Jis išmušė 180 km skersmens kraterį, sukeldamas milžinišką bangą, kuri nusirito toli į Amerikos žemyną. Smūgio metu išgaravusios uolienos aptraukė dangų dulkių, garų ir anglies dioksido sluoksniu. Dėl to įvyko ryškių klimato pokyčių, kurie pražudė daugybę gyvūnų, tarp jų ir dinozaurus.
Į Žemės atmosferą neretai krinta 10—20 m dydžio bei 20—40 t masės ledo ir sniego kamuoliai, kurie dažniausiai išgaruoja 8000—24 000 km aukštyje nuo Žemės paviršiaus. Seniausias meteorito kritimas kinų metraščiuose aprašytas 2133 m. pr. Kr.
1952 m. Švedijoje rastas meteoritas, pragulėjęs Žemėje 463 milijonus metų.
Didžiausias žinomas meteoritas buvo rastas 1920 m. Namibijoje. Tai 93 % geležies ir 7 % nikelio monolitas, kurio ilgis 2,75 m, plotis 2,43 m, masė 59 t.

Meteoritų nuotraukos

Meteorito iš Marso tyrimai I dalis. Būtina mpg formato peržiūros programa.

Meteorito iš Marso tyrimai II dalis. Būtina mpg formato peržiūros programa.

Meteorito iš Marso tyrimai IIIdalis. Būtina mpg formato peržiūros programa.

Meteorito iš Marso tyrimai IV dalis. Būtina mpg formato peržiūros programa.