Neptūnas
Neptūnas aštuntoji, plika akimi nematoma Saulės sistemos
planeta. Galimą jos buvimo vietą apskaičiavo astronomai anglas Džonas Adamsas
(Adams) ir prancūzas Urbenas Leverjė (Leverrier), pastebėję Urano skriejimo
trikdymą. 1846 m. vokiečių astronomas Johanas Gale (Galle), nukreipęs teleskopą
į tą dangaus sritį, kurią nurodė Dž. Adamsas ir U. Leverjė, atrado naują planetą
Neptūną.
1989 m. pro Neptūną praskriejusios automatinės kosminės stoties Vojadžeris-2"
perduoti duomenys rodo, kad Neptūną gaubia tanki, audringa molekulinio vandenilio,
helio ir metano atmosfera, kurioje plaukioja amoniako ir vandens kristalų debesys.
Neptūne pučia patys stipriausi iš visų Saulės sistemos planetų vėjai. Protarpiais
jų greitis siekia net 500700 m/s. Pietiniame planetos pusrutulyje gerai matyti
tamsi dėmė didumo sulig Žeme. Ji primena Didžiąją Raudonąją Dėmę Jupiteryje.
Šis milžiniškas sūkurys pavadintas Didžiąja Tamsiąja Dėme.
Neptūno paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas, kurio
temperatūra vos -214 "C. Giliau yra apie 3500 km storio vandens, amoniako
ir metano ledo sluoksnis, o centre apie 20500 km spindulio to paties ledo
ir silikatų branduolys.
Planeta turi penkis iš Žemės nematomus žiedus ir silpną magnetinį lauką.
Aplink Neptūną skrieja 8 palydovai. Du iš jų, Tritonas ir Nereidė, įžiūrimi
pro teleskopą, kitus atrado automatinė kosminė stotis Voyager".
Neptūno sukimasis Neptūno sukimasis pagal HST nuotraukas 1996 m. Būtina mpg formato peržiūros programa
Neptūno palydovas Aplink planetą sukasi antrasis pagal dydį palydovas Protėjas, 1989 m atrastas Voyager 2. Būtina mpg formato peržiūros programa
Tritonas Tai didžiausias planetos palydovas, kuriame rasta veikiančių geizerių, išmetančių skystą azotą iki 8 km aukščio. Būtina mpg formato peržiūros programa