Venera

Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.

„Pioneer Venus“ kosminis aparatas	„Venera 13“ kosminis aparatas

Venera turi apie 2800 km spindulio skystą branduolį, apie 3200 km storio silikatų mantiją ir apie 16 km storio bazaltų plutą. Veneros paviršius nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelis yra maždaug vieno metro skersmens. Yra didelių (net iki 100 km skersmens) vulkaninės kilmės kraterių. Aukščiausio kalno aukštis siekia apie 11 km. Venera — sausa ir karšta dykuma.
Jos atmosfera labai tanki, sudaryta iš anglies dioksido (apie 96 %), azoto (apie 3,5 %), vandens garų (apie 0,2 %) ir kt. Planetos paviršiuje atmosferos slėgis net 90 kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45—65 km aukštyje Venerą dengia du sieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas, kurio greitis siekia iki 100 km/h.
Veneroje ryškus „šiltnamio reiškinys“ — atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas. Gyvybės Veneroje nėra.
Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi negu Žemė. Magnetinis laukas labai silpnas. Žemės gyventojams Venera pirmoji sužiba saulėlydžio danguje ir matoma ne ilhiau kaip 3 valandas nusileidus bei prieš saulėtekį. Tai trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas, kurio didžiausias spindesys siekia minus 4,6 ryškio.
Venera palydovų neturi. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611 m. atrado G.Galilėjus (Italija), atmosferą - 1761 m. M.Lomonosovas (Rusija).

Veneros atmosferą ir paviršių tyrė tarpplanetiniai erdėlaiviai: „Mariner 2“, „Mariner 5“, „Mariner 10“ 1962-74 m., „Pioneer-Venus 1“ ir „Pioneer-Venus 2“ 1978-92 m., „Magellan“ 1989-1994 m., „Galileo“ 1990 m., (JAV), SSSR - „Venera-1“ 1961 ir paskutinė „Venera-16“ 1983 m., „Vega-1“, „Vega - 2“ 1985 m.

Veneros tyrimai kosminiais aparatais