Galaktikoje (rašoma didžiaja raide), kuriai priklauso mūsų Saulė, yra daugiau
kaip 100 milijardų žvaigždžių. Galaktikos centrą sudaro apie 16 000 šm skersmens
branduolys; nuo jo spiralėmis driekiasi beveik vienoje plokštumoje kelios atšakos.
Branduolys su spiralėmis sudaro 80 000 šm skersmens plonėjantį į kraštus diską.
Abipus disko yra šimtai tūkstančių paskirų žvaigždžių, tarsi pabirusių iš besisukančio
Galaktikos disko. Saulė yra toli nuo Galaktikos branduolio, vienoje iš spiralių.
Nuo Galaktikos centro Saulė nutolusi 26 000 šm. Visa Galaktika sukasi apie savo
centrą, ir vieną kartą apsisuka per maždaug 200 mln. metų.Gyvendami Galaktikos viduje, mes negalime pažvelgti į ją iš šalies, todėl nežinome tiksliai jos formos, spiralių išsidėstymo. Tačiau žinoma, kad ji labai panaši į artimiausią mums galaktiką, švytinčią Andromedos žvaigždyne ir vadinamą Andromedos Ūku, bei kitas spiralines galaktikas. Giedrą naktį, pažvelgę Galaktikos centro kryptimi, matome dangaus skliautu nusidriekusią šviesią juostą - Paukščių Taką. Tai Galaktikos disko projekcija dangaus skliaute. Paukščių Takas susideda iš daugybės silpnai šviečiančių žvaigždžių, jų spiečių ir šviesių ūkų. Kai kuriose vietose jų šviesą užstoja tamsieji ūkai. Lietuvoje Paukščių Takas geriausiai matomas ankstyvą rudenį. Daugelis paukščių šia kryptimi skrenda žiemoti į šiltuosius kraštus.
Paukščių Tako ir kitų Galaktikos objektų fizines savybes tiria ir Lietuvos astrofizikai.
Visatoje yra daugybė kitų galaktikų, tarp jų - galaktikos milžinės ir galaktikos nykštukės, mažesnės už pirmąsias tūkstančius kartų. Kai kurios galaktikos itin stipriai spinduliuoja radijo bangas ir Rentgeno spindulius. Ypač domina mokslininkus paslaptingieji kvazarai - tolimiausi iš rastų lig šiolei objektų, spinduliuojantys taip intensyviai, kad to negalima paaiškinti jokiu žinomu energijos šaltiniu, netgi termobranduolinėmis reakcijomis. Galaktikos, savo ruožtu, buriasi į didesnes ar mažesnes grupes, o kartais ir į labai didelius, po keletą tūkstančių galaktikų spiečius, vadinamus supergalaktikomis. Supergalaktikos sukasi apie savo sistemos centrą.
Visi galaktikų spiečiai ir paskiros galaktikos, visa, ką tik aprėpia danguje galingiausi pasaulio teleskopai, vadinama Metagalaktika. Šiandien nežinoma Metagalaktikos ribų, nes jos priklauso nuo astronominių stebėjimų technikos skvarbumo. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad Metagalaktika - tai jau visa Visata, visas egzistuojantis materialus pasaulis. Dar 1609 m. G. Galilėjus, žvalgęs dangų pro jo paties sukonstruotą pirmąjį teleskopą, įrodė, kad per visą dangų nusidriekiantis Paukščių Takas yra milžiniškas žvaigždžių sambūris; jis buvo pavadintas Galaktika. Palaipsniui astronomai suprato, kad visos matomos žvaigždės, tarp jų ir mūsų Saulė, priklauso tam sambūriui, kurį sudaro 2-3 šimtai milijardų žvaigždžių. O XVIII a. viduryje filosofas I. Kantas (Kant) iškėlė hipotezę, kad neryškios mažos dėmelės, matomos dangaus skliaute tarp žvaigždžių, yra milžiniški nutolę "pasauliai"; - kitos galaktikos. Ši hipotezė tapo mokslo tiesa tik XX a. Dabar pro galingiausius teleskopus stebima apie penkiasdešimt milijonų galaktikų, sudarančių sudėtingą korėtą struktūrą. Galaktikos paprastai esti išsidėsčiusios grupėmis - po kelias ryškesnes ir keliolika ar net keliasdešimt mažesnių. Tokia grupė nusitęsia apie keletą milijonų šviesmečių.
Mūsų Galaktika priklauso vietinei galaktikų grupei, kurią sudaro apie 40 galaktikų ir galaktikėlių, tarp jų savo dydžiu išsiskiria mūsiškė, taip pat Andromedos ir Trikampio galaktikos. (Vardus turi tik kai kurios išskirtinės galaktikos, o kitos žymimos sutartiniu būdu: raidėmis ir skaičiais, sutrumpintai nurodančiais astronominio katalogo pavadinimą ir objekto numerį jame, pavyzdžiui, M32 - tai galaktika, kuri astronomo Š. Mesjė (Messier) sudarytame kataloge yra pažymėta 32 numeriu.) Artimiausios mums dvi galaktikos yra Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis. Galaktikos skrieja aplink grupės masės centrą.