Šviečiančiose spiralinėse vijose vyrauja karštos, jaunos žvaigždės bei supermilžinės, o vijų tarpuose žvaigždžių yra mažiau ir jos ne tokios šviesios. Vijos išsidėsčiusios ploname diske ir iš lėto sukasi apie centrą. Pastarąjį sudaro daug tankesnis ir storesnis žvaigždžių telkinys. Be to, aplink diską iš visų pusių yra išsidėstę žvaigždžių kamuoliniai spiečiai, susidedantys iš tūkstančių, kartais net milijono žvaigždžių, taip pat pavienės žvaigždės. Spiečiai su tomis žvaigždėmis sudaro Galaktikos sferoidą, jie skrieja apie Galaktikos centrą įvairiomis kryptimis ir retkarčiais kerta diską.
Be to, Galaktiką, kaip ir kitas galaktikas, matyt, supa didelis nematomas vainikas, kurį sudaro mažos, neįsižiebusios žvaigždės, o gal ir kitokia nematoma medžiaga.
Kaip liudija žvaigždžių spektrai, kamuoliniuose spiečiuose vyrauja labai senos žvaigždės, kurių amžius siekia 10-15 milijardų metų. Tuo tarpu spiralinėse vijose esančių žvaigždžių amžius neviršija 7-8 milijardų metų, o daugelis yra dar jaunesnės ar net visai jaunos. Centrinis telkinys sudarytas įvairaus amžiaus žvaigždžių; kas yra pačiame Galaktikos centre, kurį gaubia dujų ir dulkių debesys, bus rašoma atskirame straipsnelyje.
Netaisyklingosios galaktikos - tai nesimetriškos formos, padriki žvaigždžių sambūriai, neturintys ryškaus centro. Tokie yra, pavyzdžiui Didysis ir Mažasis Magelano Debesys. Astronomai juokauja, kad šiai klasei priskiriamos visos galaktikos, nepatenkančios į kitas dvi klases. Netaisyklingosiose galaktikose žvaigždžių tankis nedidelis, bet nemažai tarpžvaigždinės medžiagos, todėl čia formuojasi naujos žvaigždės.
XX amžiuje, pradėjus stebėti Visatą ne tik regimaisiais, bet ir Rentgeno, infraraudonaisiais, gama ir kitokiais spinduliais buvo aptikta neįprastų galaktikų ir į jas panašių objektų, dažnai vadinamų pekuliariosiomis galaktikomis (lot. peculiaris - ypatingas, nepaprastas, išskirtinis). Kartais tokios galaktikos priklauso kuriai nors tradicinei Hablo klasifikacijos klasei, tik pasižymi keistomis savybėmis, kaip antai, neįprastu spinduliavimu.
Pirmiausia verta paminėti susiduriančias
arba stipriai sąveikaujančias galaktikas. Anksčiau buvo manoma, kad tokie susidūrimai
- labai retas, išimtinis reiškinys, bet po daugelio stebėjimų ši nuomonė pasikeitė
-matyt, galaktikos susidarė grupėmis ir, veikiamos tarpusavio traukos, juda
gana dideliais greičiais, be to, jų matmenys, įskaitant tamsų vainiką, yra žymiai
didesni negu regimieji dydžiai. Tad tikimybė galaktikai per milijardus metų
susidurti su kita galaktika yra ne tokia jau maža. Didžiosios galaktikos neretai
turi savo palydoves - nedideles galaktikas, kurias anksčiau ar vėliau praryja
(astronomai tai vadina galaktikų kanibalizmu). Deja, po trejeto milijardų metų
ir mūsų Galaktika taps kanibalu - praris artėjantį prie jos Didįjį Magelano
Debesį.XX a. antroje pusėje buvo aptiktos galaktikos su aktyviais branduoliais arba, trumpiau, aktyviosios galaktikos. Tai dažniausiai būna milžiniška spiralinė ar elipsinė galaktika, iš kurios centro sklinda galingas spindulių srautas - ne tik regimieji, bet ir Rentgeno, infraraudonieji, radijo ir kitokie spinduliai. Šis spindulių srautas nuolat kinta be jokios tvarkos. Tai reiškia, kad šaltinis yra labai mažas - ne didesnis negu atstumas, kurį šviesa nusklinda per tą laiką (antraip iš atskirų šaltinio dalių sklindantis spinduliavimas užsiklotų ir suvienodėtų). Be to, iš tokios galaktikos centro j priešingas puses neretai trykšta dvi siauros, tačiau labai galingos ir greitos plazmos čiurkšlės. Platėdamos jos perveria galaktiką, netgi išeina toli už jos ribų. Tokių čiurkšlių egzistavimą liudija jų stiprus radijo spinduliavimas -lėtėdamos elektringosios dalelės skleidžia elektromagnetines bangas radijo diapazone. Dėl to galaktikos su čiurkšlėmis buvo pavadintos radiogalaktikomis. Tiesa, kai kurios aktyviosios galaktikos skleidžia tik vieną čiurkšlę ar nestebima nė vienos čiurkšlės.