Žemė ir Mėnulis

Trečioji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Žemė. Tai vienintelė Saulės sistemos planeta, kurioje egzistuoja gyvybė. Apie Žemės sandarą, paviršių ir atmosferą jau daug sužinojote mokydamiesi geografijos, fizikos, chemijos, todėl čia ją, kaip planetą, apibūdinsime glaustai.
Žemės rutulį sudaro keletas koncentrinių apvalkalų. Pačiame Žemės centre yra branduolys, dalijamas į vidinį ir išorinį. Vidinis yra kietas, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, o išorinis — skystas. Žemės branduolį supa silikatų mantija, slūgsanti po kietu apvalkalu — pluta, kurią sudaro sustingusios lavos produktai (granitai ir bazaltai). Žemės rutulį gaubia dujų apvalkalas, vadinamas atmosfera. Ją sudaro 78 % azoto, 21 % deguonies ir tik truputis kitų dujų. Savo ruožtu atmosfera dalijama į 3 sluoksnius: troposferą, stratosferą ir jonosferą. Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką. Žemės sukimosi ašis sudaro su statmeniu sukimosi plokštumai, vadinamai ekliptika (gr. ekleiptike — užtemimas), 23,5° kampą ir visą laiką nekeičia savo padėties. Aplink Žemę skrieja jos gamtinis palydovas Mėnulis ir daugybė dirbtinių palydovų.
Gamtinis Žemės palydovas Mėnulis yra artimiausias mums kosminis kūnas. Kartu tai yra vienintelis dangaus kūnas, kuriame pabuvojo žmonės. Pirmieji 1969 m. liepos 21 d. ten nusileido JAV astronautai Neilas Armstrongas (Armstrong) ir Edvinas Oldrinas. O iš viso Mėnulį jau yra aplankę 12 astronautų. Į Žemę atgabenta 382 kg Mėnulio grunto pavyzdžių.

Mėnulis sudarytas iš uolienų, o jo paviršius yra kelių dešimčių metrų grūdėtas skeveldrų ir dulkių sluoksnis. Didesnę paviršiaus dalį užima kalnai, kurių aukščiausi siekia net 9 km. Mums atrodančios tamsesnės Mėnulio paviršiaus vietos buvo pavadintos jūromis, nors nieko bendra su Žemės jūromis neturi. Tai žemumos, kuriose nėra nė lašo vandens. Būdamos blogiau apšviestos ir silpniau atspindėdamos saulės šviesą, jos atrodo tamsios. Žiūrint pro teleskopą, Mėnulio paviršiuje matyti daugybė kraterių. Jų ypač gausu kalnuotose srityse. Mėnulio paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -170 °C iki 130 °C. Mėnulyje nėra nei oro, nei vandens, taigi nėra ir atmosferos. Kadangi jo apskriejimo aplink Žemę periodas (žvaigždinis mėnuo) yra tiksliai lygus apsisukimo apie ašį periodui, Mėnulis į Žemę visada yra atsukęs tą pačią pusę. Pats nešviečia, o tik atspindi saulės šviesą.
Mėnulio trauka periodiškai sukelia Žemės vandenynų potvynius ir atoslūgius.
Žemės Šiaurės ašigalis yra 45 metrais toliau nuo Žemės centro negu Pietų ašigalis.
Iš dirbtinių Žemės palydovų atlikti matavimai parodė, kad kalnų ir duobių yra ir vandenynuose. Antai Indijos vandenyne yra beveik 40 m gylio duobė, o pietų Atlante — tokio pat dydžio vandens kalnas. Spėjama, kad Mėnulio vardas gali būti kilęs iš žodžio mainulis, t. y. nuolat besikeičiantis. Mėnulį nuo seno garbino daugelis tautų, tarp jų ir lietuviai. Nemažai Mėnulio kulto reliktų yra likę lietuvių tautosakoje. Užkalbėjimuose Mėnulis vadinamas dievaičiu, dangaus karalaičiu. Sakmėse jis kartais vaizduojamas kaip Saulės vyras. Beveik visada siejamas su derlingumu, vaisingumu, sveikata.
Trys Mėnulio krateriai pavadinti Vilniaus observatorijos astronomų M. Počobuto, J. Sniadeckio, V. Dzievulskio vardais.

Mėnulio fazių demonstracinis apletas

Mėnulio fazių apletas

Mėnulio fazių kitimas Būtina mpg failų peržiūros programa.

Skrydžiai į Mėnulį

Žemės sukimasis Pagal palydovų nuotraukas. Būtina mpg failų peržiūros programa.

Žemės sukimasis Žemės šiluminis portretas pagal palydovų nuotraukas. Būtina mpg failų peržiūros programa.

Mėnulio sukimasis Būtina mpg failų peržiūros programa.